Pirmą kartą amžinai kritęs į vaikiną verčiu elgtis kaip visiškas keistuolis

Aš amžiams neleidau sau užmegzti tikrų jausmų vaikinui - tai yra dar neseniai, kai sutikau tokį, kuris man tapo tikru žaidimų keitėju. Problema ta, kad dabar, kai krentu į jį, neįsivaizduoju, kaip elgtis kaip normalus žmogus.


Jaučiuosi visiškai beprotiška.

Jau seniai pavyko iš tikrųjų suprasti posakį „beprotiškas meilė“. Turėdamas tą putojantį jausmą krūtinėje ir tą nuolatinis širdies akių virpesis ar aš jaučiuosi taip, tarsi turėčiau būti pririštas tiesia striuke užrakintoje kameroje su trūkstamu raktu. Neįmanoma kažkam taip patikti ir nebūti iš proto.

Nenoriu to sugadinti elgdamasis kaip keistuolis.

Kadangi turiu sunkumų įleisdamas žmones, nes esu linkęs bet kokia kaina vengti jausmų, bijau, kad visa tai jį priblokš. Aš nerėkiu „aš myliu tave“ nuo stogų ar pan., Bet kažkaip noriu, nes tai toks skubėjimas, ir tai tiesiog nėra normalu.

Jaučiuosi visiškai ne savo stichijoje.

Aš esu tokio tipo žmogus, kuris mėgsta kontroliuoti kiekvieną gyvenimo aspektą, nors tai velniškai beveik neįmanoma. Man patinka iššūkis, bet kai reikia išsiugdyti šiuos jausmus šiam vaikino vienaragiui, man taip toli gražu nėra kontrolės, kad jis iš tikrųjų kelia siaubą. Diena iš dienos jis gauna daugiau galios - jėgos, kurią vieną dieną galėtų panaudoti man sunaikinti - ir man tai nėra visiškai patogu.

Jausmus sunku turėti.

Aš, žinoma, myliu savo šeimą ir draugus, ir tai yra jausmų rūšys, tačiau visa romantinė meilės meilės rūšis yra daug intensyvesnė už visa kita. Tai panašu į tai, kad esi euforiškai laimingas tuo pačiu metu, kai dramblys trypia ant tavo krūtinės.


Kuo labiau jaudinuosi, tuo labiau bijau.

Kiekvieną kartą, kai uždarau savo iracionalias baimes ir leidžiu sau kartą susižavėti, jos tarsi pasirodo dešimteriopai. Nesuprantu, kodėl negaliu tik eiti su srautu ir džiaugtis tuo. Viską jaučiu taip giliai ir mano jausmai šiam vaikinui niekuo nesiskiria - ir žinau, kad kai tik tai atsitiks, esu įsikibęs. Taigi iš esmės aš jau įsisukau.